Visos naujienos

Kiekvieną rugsėjį visame pasaulyje yra minimas kraujo vėžio žinomumo mėnuo, kuriuo siekiama skleisti žinią apie onkohematologines ligas, medicinos mokslo pasiekimus ir ieškoti sprendimų, kaip pagerinti šių pacientų gydymą. Lietuvoje kasmet daugiau nei tūkstantis pacientų išgirsta onkologinės kraujo ligos diagnozę, tačiau vis dar ne visi pacientai turi galimybę gauti jiems tinkamą pažangiausią gydymą. Ekspertų nuomone, kol žmogaus gyvybė netaps valdžios prioritetu, tol inovatyvių vaistų prieinamumo situacija nepagerės.

Onkohematologija apima tris pagrindines ligų grupes – leukemijas, limfomas ir mieloproliferacinius susirgimus. Pasak Mildos Rudžianskienės, Kauno klinikų hematologės, šių ligų diagnostika ir gydymas dažnai skiriasi pagal kiekvieno paciento būklę, tačiau žiūrint bendrą situaciją, Lietuvoje diagnostikos galimybės yra pakankamai geros.

„Jeigu pacientas į mus kreipiasi, kraujo vėžį galime nustatyti laiku, kadangi turime visus reikalingus tyrimus tiek ligos diagnozavimui, tiek stadijų įvertinimui. Pagal klinikinę ligos eigą, vienas ligas galima diagnozuoti labai anksti, kitas vėliau. Pavyzdžiui, limfomos atveju, jeigu limfmazgiai pradeda didėti tokiose vietose, kur žmogus lengvai pastebi – kaklo srityje ar pažastyse – ligą galime diagnozuoti ganėtinai anksti. O jeigu limfoma lokalizuojasi tokioje srityse, kaip pilvas, kurį paprastai tiriame rečiau, dažniausiai ligą diagnozuosime vėliau. Apskritai, kada pasireikš ir bus pastebėti tam tikri simptomai, leidžiantys aptikti ligą, priklauso nuo pačios kraujo ligos ir klinikinės eigos“, - pasakoja gydytoja.

Onkohematologinėms ligoms nėra būdingų specialių rizikos veiksnių, tačiau medikai pastebi, kad šios ligos dažniau pasireiškia vyresniame amžiuje, o kai kurioms ligoms įtakos turi bendri rizikos veiksniai – įvairios cheminės medžiagos, darbas su radioaktyviomis medžiagomis, rūkymas, alkoholio vartojimas ar nutukimas.

Svarbiausia turi būti gyvybės, o ne vaisto kaina

Kraujo vėžio gydymas Lietuvoje vertinamas nevienareikšmiškai, medikės teigimu, tai irgi labai priklauso nuo ligos ir individualios paciento situacijos.

„Vienų ligų gydymo situacija yra geresnė, kitų – daug prastesnė. Pavyzdžiui, lėtinės mieloleukemijos gydymo prieinamumas yra tikrai geras. Negalime sakyti, kad nėra gydymo ir mielominei ligai, tačiau jeigu žiūrėtume į pasaulinį kontekstą, mūsų pacientai, sergantys mielomine liga, yra nuskriausti, nes ne visas gydymas yra prieinamas, tokiu atveju jis skiriasi ir nuo europinių gydymo standartų. Žinoma, yra daug šalių, kuriose kraujo vėžio gydymo situacija geresnė, nei mūsų, tačiau yra ir tokių, kur ji gerokai skurdesnė, pavyzdžiui, Latvijoje ar Ukrainoje“, - sako M. Rudžianskienė.

Pagrindinis iššūkis, su kuriuo susiduria tiek medikai, tiek pacientai, yra nepakankamas inovatyvių vaistų kompensavimas Lietuvoje. Tiek gydytojai, tiek asociacijos „Kraujas“ atstovai pažymi, jog savalaikį inovatyvių vaistų kompensavimą riboja biurokratinės kliūtys.

„Jau daug metų kalbame apie didžiausią kraujo vėžio gydymo spragą – vaistų prieinamumą kompensavimo prasme. Mes labai atsiliekame nuo kitų šalių, kai kuriais atvejais tai siekia net ne vienerius ar dvejus metus, o daug ilgesnį laikotarpį. Net ir pasikeitus vaistų vertinimo sistemai Lietuvoje, matome, kad naujų vaistų paraiškos yra vilkinamos, nevertinamos, o nuo to prastėja galimybių pasirinkimas, gydytojai negali taikyti pažangiausių gydymo metodų ir dėl to kalti ne jie, o biurokratija. Visi skambiai skaičiuoja išlaidas, kiek kainuoja vienas ar kitas vaistas, tačiau svarbesnis klausimas, kiek kainuoja žmogaus gyvybė, jo fizinė galia, visos šeimos gyvenimo pasikeitimas?“, - sako Ieva Drėgvienė, asociacijos „Kraujas“ pirmininkė.

Skaitykite plačiau naujienų portale delfi.lt